Statybos darbų viešuosiuose pirkimuose vyrauja mažiausios kainos kriterijus, o užsakovų numatomi biudžetai atsilieka net po kelerius metus. Tai vis labiau verčia ne tik sunerimti statybos rangovus, bet ir valstybei stabdyti ne vieną statybos darbų pirkimo konkursą ar net vykdomą projektą. Ar valstybė, užsakydama pigiausią produktą, pati nesukuria krizės?

Statybos sektorius yra viena svarbiausių šalies ūkio sričių. Kas penktas vykdomas viešasis pirkimas yra statybos darbų, o statybos darbų viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleidžiama beveik pusė visų viešiesiems pirkimams skirtų lėšų. 

Šaltinis: Viešųjų pirkimų tarnyba

Rangovų darbų kaštai ir sąnaudos auga itin sparčiai, o užsakovai paslaugas nori įsigyti jau ne vienerius metus nebeegzistuojančiomis kainomis. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, vien darbo užmokestis statybose per metus padidėjo daugiau kaip 10%, o kai kurios statybinės medžiagos pabrango beveik 30%.

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja daugiau nei kelis metus neįvykstančių arba nutrauktų viešųjų pirkimų konkursų bei sustabdytų jau vykstančių projektų, kurių bendra vertė yra apie 500 mln. Eur.

Kada rinksimės kokybę, o ne kiekybę?

Viena iš dažniausiai pasitaikančių nutrauktų viešųjų pirkimų konkursų priežasčių – užsakovai nesulaukia rangos bendrovių pasiūlymų arba atmeta visus jų pateiktus pasiūlymus dėl per didelių kainų. Dalis pirkimų – įvykdomi tik iš 4-5 karto. Tai parodo, jog perkančiosios organizacijos, prieš vykdant pirkimus, visapusiškai neįvertina, ar statinio skaičiuojamoji kaina atitinka realias rinkos kainas, galiojančias pirkimo vykdymo metu.

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Dalius Gedvilas pabrėžia, kad racionalus valstybės lėšų naudojimo principas savaime nereiškia pareigos pirkti už mažiausią kainą. Jo teigimu, už mokesčių mokėtojų bei ES lėšas valstybė turi pirkti ne tai, kas pigiausia, o tai, kas yra reikalingiausia ir geriausia.

„Šiandien valstybė siekia tik momentinės naudos – dabar pigiai nuperkam, o kas bus po 5, po 10 metų, neaktualu. Visi teisės aktai yra orientuoti tik į trumpalaikę naudą ir valstybė, užsakydama pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kaip brangu gali būti jį išlaikyti“, – sako D. Gedvilas.

Pasak „Raseinių statyba“ generalinio direktoriaus Sauliaus Bekampio, statybos darbų pirkimuose rangovai, veikiami didelės konkurencijos, vis dar dalyvauja bet kokia kaina, tačiau mažiausios kainos kriterijus verčia statybos bendroves mažinti rangos darbų kaštus, o taupymas atsiliepia kokybei. Dažnu atveju, konkursų laimėtojai net nebegali įgyvendinti įsipareigojimų ir baigti darbų nurodytu terminu dėl trūkstamų resursų. Valstybei tenka atlikti pakeitimus – ieškoti papildomo finansavimo projektų užbaigimui.

„Lietuvos užsakovai rankas kojas sukinėja rangovams. Ir neslepia savo požiūrio: statybininkai irgi valgyti nori, tad vis tiek vienas ar kitas imsis įgyvendinti projektą. Taip, rangovai gal ir įgyvendins, bet bus verčiami ieškoti pigių, abejotinos kokybės medžiagų, sudėtinga bus išvengti technologinių pažeidimų. Tokio statinio likutinė vertė tirpsta kaip sniegas pavasarį, o po kelių metų vėl reikalauja investicijų-remonto“, - aiškina S. Bekampis, pabrėždamas, kad rangovai, ėmęsi projektų rizikingai maža kaina tampa lyg savižudžiais, todėl nebestebina vienas po kito vykstantys statybos įmonių bankrotai. 

Saulius Bekampis (nuotr. aut. 15MIN)

D. Gedvilas pažymi, kad, labai dažnu atveju, rangos bendrovės pasitraukia iš konkursų nesuprasdamos, kai konkurentai pasiūlo tokias kainas, kurios, jų skaičiavimu, nepadengia savikainos. „Lietuvos statybininkų asociacija kartu su kitomis statybos sektoriaus asociacijomis ragina mažiausios kainos metodą taikyti kuo rečiau. Gavusios itin mažos kainos pasiūlymus, perkančiosios organizacijos privalo įsitikinti, ar pasiūlyta kaina yra pagrįsta ir už ją tiekėjas sugebės kokybiškai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį“, - akcentuoja jis.

„Naresta“ generalinio direktoriaus Arūno Šlenio teigimu, viešuosiuose pirkimuose yra susiformavusi ydinga praktika perkamų statybos darbų vertę skaičiuoti pagal statinio projektavimo projektą, kurio pirkimas buvo vykdytas už mažiausią kainą. „Tokiomis aplinkybėmis projekte trūksta aiškumo reikalavimuose kokybei, atsiranda daug galimybių tam tikrai manipuliacijai. Laimėjęs konkursą rangovas tikisi „gudrauti“, ieškodamas projekte klaidų, versdamas užsakovą pirkti papildomus darbus, pratęsti terminus ir pan. Tokiu būdu nukenčia kiti konkurse dalyvavę rangovai, kurie jau pirminiuose skaičiavimuose buvo suskaičiavę visas išlaidas ir numatę visas galimas rizikas“, - aiškina jis.

Arūnas Šlenys (nuotr. aut. „Naresta“)

Pasak D. Gedvilo, matomas dar vienas reiškinys, nepagrįstai trukdantis rangovams dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. „Statybos bendrovės į Lietuvą įdarbinimui atsiveža vis daugiau užsienio piliečių, tačiau viešųjų pirkimų metu tai kartais traktuojama kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Dėl šios priežasties dalyvių siūlymai gali būti atmesti ir jie praranda galimybę dalyvauti valstybinės reikšmės strateginių projektų įgyvendinime. Neturint aiškių kriterijų ir aštrėjant konkurencijai, vėl traukiamos iš kortų kaladės specialiųjų tarnybų pažymos bei kiti kovos be taisyklių įrankiai“, - teigia jis.

Šimtai bylų teisme atsiduria dėl projektų kokybės

Per metus Lietuvoje apie 450 su statybomis susijusių bylų patenka į teismą, apie 100 – į Aukščiausiąjį teismą. Beveik pusė visų teisminių ginčų yra susiję su projektų kokybės klausimais: apie 30 proc. teisminių ginčų kyla dėl darbuotojų kompetencijos, dar 5 proc. – dėl techninių prižiūrėtojų kaltės.

„Teisminiai ginčai kyla dėl nekokybiškai parengtų viešųjų pirkimų sąlygų, kai perkamos nekokybiškos paslaugos, nėra reikalavimų dėl kompetetingų darbuotojų ir kai už mažiausią kainą perkama techninių prižiūrėtojų paslauga. Tokios nekokybiškai parengtos viešųjų pirkimų sąlygos pasmerkia mūsų valstybę bylinėjimuisi ir didžiulius jos  finansinius resursus – ledynmečio įšalui, todėl būtina skubiai imtis pokyčių – standartizuoti pirkimo kriterijus ir paslaugų sutartis“, - teigia LSA prezidentas D. Gedvilas.

Jis taip pat pažymi, kad perkančiosios organizacijos projektuotojus ir rangovus turėtų rinktis ne tik pagal kainą, bet ir pagal siūlomą kokybę, taip vertinimą šiems kriterijams paskirstant per pusę.

„Siekiant paskatinti ir palengvinti ekonominio naudingumo metodo taikymą, siūlome sukurti tiekėjų kvalifikacinių reikalavimų ir ekonominio naudingumo kriterijų katalogą viešuosiuose pirkimuose, nes pačios įstaigos ne visada turi kompetencijų juos įvardinti. Užsakovas galėtų pasirinkti, žinodamas, ko jam reikia ir už ką yra pasiryžęs mokėti. Pavyzdžiui, apyvartos dydžio, atestuoto personalo, aplinkosaugos kompetencijų ir pan. Kitame kataloge galėtų būti pamatuojami ekonominio naudingumo kriterijai“,– siūlo LSA prezidentas.

„Naresta“ vadovo teigimu, dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose rimtoms rangos bendrovėms – tik laiko gaišimas. Anot jo, vidutinės ar mažesnės apimties konkursus laiminčios įmonės dažniausiai būna nedidelės ir deklaruojančios, kad turi projektų valdymo patirties, nors jose dirba tik keli asmenys. „Tokios įmonės, laimėjusios konkursus, dažniausiai eina vienu keliu – statybos darbų pačios neatlieka, o pasirašo daug subrangos sutarčių, perkeliant nerealiai mažą darbų kainą nedidelėms subrangovų įmonėms. Visiškai aišku, jog tokiomis sąlygomis mažesnės subrangovų įmonės dažnai bankrutuoja. Dalis tokių įmonių, dar vadinamų feniksais, net neketina užbaigti darbų ir siekia tik gauti avansą“, - pastebi A. Šlenys.

Neturint aiškaus mechanizmo patikrinti, ar ypatingojo statinio statybos rangovas turi vykdomo darbo srities darbuotojų, kaip numato Statybos įstatymas, atsiranda situacijų, kai viena statybos įmonė gali laimėti daug viešųjų pirkimų konkursų, nors realiai ji nėra pajėgi atlikti tokios apimties darbų. Tai iškraipo konkurenciją, nes kitiems rangovams užsakymų nelieka, nors jie turi darbuotojų, investuoja į šių kvalifikaciją bei saugą, išlaiko pastovias darbo vietas ir gali kokybiškai atlikti darbus.

Lietuvos statybininkų asociacija yra pateikusi teisės akto pakeitimo siūlymą, kuriame nurodyta, kad ypatingojo statinio statybos rangovas privalo turėti vykdomo darbo srities darbuotojų kompetencijas patvirtinančius dokumentus ar korteles. D. Gedvilas akcentuoja, kad toks pokytis padėtų išvengti nekokybiškai atliktų statybos darbų ir teisminių ginčų, susijusių su projektų kokybe, nes rangovas privalėtų įrodyti, jog bendrovė yra pajėgi atlikti siūlomą darbą.

Šį pokytį įgalintų atlikti Statybininko (STATREG) kortelės, kurios yra asociacijos vystomo statybos sektoriaus darbuotojų kompetencijų ir kvalifikacijų registro (STATREG) dalis.

(nuotr. aut. Lietuvos statybininkų asociacija)